Aš esu inžinierius-technologas pagal išsilavinimą. Su rimta pramone susipažinau dar antrame instituto kurse, kai buvau pakviestas dirbti į GKC pavadintą Chručiovo vardu – įmonę, kurioje kuriami raketų nešėjai. Pradėjau nuo pačios žemiausios pozicijos: šaltkalvio mokinio. Tačiau visada buvau iš tų, kurie mokosi ir tobulėja eigoje. Pamažu tapau meistru, vadovavau žmonėms, o vėliau gavau galimybę pasireikšti valdyme.

Gamykloje buvo organizuotas plataus masto testas darbuotojams iš įvairių filialų – valdymo ir intelektinių gebėjimų patikrinimas. Iš tūkstančių specialistų atsidūriau tarp geriausiųjų. Mane pakvietė į pagrindinį biurą, kur užsiėmiau filialų valdymu ir technologinių procesų pertvarkymu. Būtent tada supratau, kaip iš vidaus veikia didžioji pramonės mašina.

Tam tikru metu prieš mane atsivėrė svarbūs vartai: pagrindinio technologo pozicija raketų nešėjui „Angara“ – šiuolaikinei Rusijos raketų šeimai. Darbas buvo įdomus, didelio masto, tačiau reikalaujantis visiško atsidavimo ir gyvenimo slaptumo sąlygomis. Man buvo kiek daugiau nei dvidešimt, norėjosi pamatyti pasaulį plačiau. Būtent tuo momentu likimas padarė posūkį: mano draugas Sergejus pasakė frazę, kuri daug ką nulėmė – „Kam tu save taip vargini? Eime statyti savo raketų“.

Taip aš palikau kosmosą.

Tačiau mano širdyje jau seniai gyveno kita idėja – skrydžiai. Visada norėjau skraidyti. Artimieji žinojo, kad principingai neėmiau vairuotojo pažymėjimo: sakiau, kad pirmosios mano teisės bus ne automobilio, o sraigtasparnio ar lėktuvo. Nuolat galvojau schemas – kaip skristi ilgiau, ekonomiškiau, laisviau. Ir šiose mintyse buvo tik vienas akivaizdus atsakymas: dirižablis.

Kai ši mintis galutinai susiformavo, įvykiai pradėjo klostytis stebėtinai. Sergejus nuolat siųsdavo man projektus ir idėjas, kurias jam atsiųsdavo kiti. Ir štai vieną dieną mums pasakė: „Yra akademikas, tokio dar nematėte, ateikite“. Taip aš atsidūriau susitikime su Aleksandru Nikolajevičiumi Kirilinu. Atėjau, atsisėdau priešais, o jis paklausė: „Na, sūneli, ką apie dirižablius žinai?“

Nuo to momento viskas įsisuko. Idėja įgavo formą, komanda – žmones, o mano asmeninė svajonė tapo didelio kelio dalimi.

*Vertimas atliktas pasitelkus dirbtinį intelektą.

Kurkime dirižablius kartu